14 km atminimo žygiu paminėjome Lietuvos žydų genocido atminimo dieną

    Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. 22 d. Rokiškio krašto muziejus organizavo šiai dienai paminėti skirtą žygį. 14 km įveikti pasiryžo ir mūsų gimnazijos I a, I b, II e klasių mokiniai su mokytojais Dalyte Golubeckiene, Renata Stanišauskiene, Eriku Gaigalu bei Jolanta Auguliene. Prie muziejaus susirinkusius žygeivius pasveikino muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis. Jis paaiškino, kodėl būtent rugsėjo 23-ąją minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena – būtent šią 1943 metų rugsėjo dieną buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.

    Kelionė prasidėjo prie ženklo ,,Rokiškio geto vieta“. Istorikas G. Kujelis papasakojo, kad šioje vietoje buvo įkurta laikinoji žydų koncentracijos stovykla, į kurią suvaryta apie 3 tūkstančiai žmonių. 1941 m. rugpjūčio viduryje visi čia buvę žmonės buvo išžudyti netoli Rokiškio. Kita dalis žydų buvo išžudyta netoli Antanašės. Anot istoriko, Rokiškio krašte nuo Holokausto nukentėjo per 5 tūkst. žydų.

    Išklausę G. Kujelio pasakojimą, kartu su muziejaus istorikais Simona Strumskyte ir Justinu Malciumi patraukėme į žygį, sustodami vietose, kurios susijusios su žydų tautos istorija. Aplankėme Sinagogų gatvę, kurioje kadaise stovėjusias tris sinagogas primena tik gatvės pavadinimas ir istoriją pasakojantis stendas. Sustojome prie Rokiškio kultūros centro sienos, skirtos žymiems rokiškėnams, kultūros veikėjams. Čia įamžinta ir mūsų gimnaziją baigusi talentinga poetė Matilda Olkinaitė, kuri, deja, 1941 m. kartu su šeima buvo sušaudyta, ji tada dar neturėjo nė dvidešimties... Pagerbdami jos atminimą, paskaitėme poetės eilių.

Kitas žygio taškas kaip tik ir buvo dviejų žydų šeimų (jau minėtos Olkinų ir Jofių) sušaudymo vieta netoli Kavoliškio esančiame miškelyje. Pagerbdami žuvusiuosius, pagal žydų tradiciją, padėjome prie paminklo po akmenėlį.

    Truputį atsipūtę grįžome atgal. Kelionė vedė pro Rokiškio senąsias žydų kapines. Istorikas J. Malcius papasakojo, kad žydai labai gerbia savo mirusiuosius, todėl kapinėse reikia elgtis pagarbiai, jokiu būdu negalima nei valgyti, nei gerti. Kelionę baigėme Nepriklausomybės aikštėje. Istorikė S. Strumskytė papasakojo, kad šioje aikštėje ir aplink ją tarpukario metais veikė nedideli žydų fabrikai bei dirbtuvės: saldainių fabrikas, spaustuvė, viešbutis „Londonas“ ir kt. Įdomi detalė, kad visiems gerai žinomas namas su bokšteliais taip pat priklausė žydų Zametų šeimai. Vienas iš brolių net yra buvęs Rokiškio burmistru.

    Kelionė išties buvo turininga: sužinojome daug naujo apie žmones, kurie kadaise gyveno mūsų krašte, pagerbėme jų atminimą. Taip pat galėjome didžiuotis įveikę 14 km ėjimo pėsčiomis iššūkį.

                                                                  Jolanta Augulienė