Įsiliepsnojo spalis, debesys danguje iškedeno savo garbanas, bėgantys metai gesina skausmą, o mes vartome prisiminimų knygą. Joje daug šiltų ir prasmingų akimirkų.
Žmonės. Jie labai skirtingi ir įminti žemėje jų pėdsakai skirtingi. Mes džiaugiamės net ir po daugelio metų jų spindesiu. Šį kartą apie gerumu spindinčius pėdsakus.
Kai atnešiau dokumentus į tuometinės III vidurinės mokyklos 9 klasę, pirma moteris, kurią sutikau, buvo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Genovaitė Deksnienė. Į mokyklą atvykau su mama ir pavaduotojai paaiškinome situaciją, kad į tuometinę E. Tičkaus vidurinę mokyklą nebepriėmė dokumentų dėl perpildytų mokinių skaičiaus klasėse.
Gyvename kasdienybės gniaužtuose. Dažnai pritrūkstame kantrybės, gerų žodžių kitiems, o abejingumo rūbas stiprus, nedylantis. Galime jo nedėvėti, bet jis taip stipriai priglunda prie mūsų kūnų ir nebepaleidžia. Visais laikais vaikščioti lengvesniais keliais buvo ir yra lengviausia.
Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos ,,Romuvos“ padalinio skaitykla unikali leidinių su autografais kolekcija. Dar kartą nuosekliai peržvelgiau kolekcijos leidinius ir kitus dokumentus. Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys įžymūs žmonės dovanojo įvairias laikmenas tuometinei ,,Romuvos“ gimnazijai. Didžioji kolekcijos dokumentų dalis dedikuota ,,Romuvos“ gimnazijai, nors ji pildoma ir dabar.
Gimnazijos skaitykloje išsirutuliojo šiltas ir nuoširdus pokalbis su rusų kalbos mokytoja Valerija Misiūniene. Mokytoja Valerija atgaivino kelių dešimtmečių prisiminimų kerteles... Ji prisiminė rusų kalbą dėsčiusias mokytojas. Buvo vienas ir vyras. Tai mokytojas Vytautas Stundys. Mokytojas Mirapiją Kvartūnienę, Tamarą Kiseliovą, Aksiniją Janonienę, Dunią Jurėnienę, Joaną Rasimavičienę prisimena tik geru žodžiu, joms dėkoja už kartu praleistus metus mokykloje, už gerosios patirties sklaidą.