Brangus laiškas, prisiminus mokytoją Reginą Milaknienę

Švelnus spalio vėjas judina medžių šakas. Ant žemės krinta ir krinta jau paskutiniai lapai. Jie atvertę savo veidus. Baikščiai žvelgia į mus... Tarytum neskaityti laiškai... Žvelgiu į rudenį. Nepakartojamos jo spalvos. Ištiesiau delnus. Netikiu. Mano delnai glosto laišką, kuris rašytas širdimi. III vidurinės mokyklos, buvusi absolventė (VIII laida; XI b klasė) Bernadeta Karkaitė – Krištopaitienė, prisimena savo Auklėtoją Reginą Milaknienę. Ji rašo: ,,Gerbiama Auklėtoja mums dėstė geografiją ir darbų

pamokas mergaitėms, tačiau tuo pačiu metu mokytoja mums vedė ir Gyvenimo pamokas, be pykčio, kantriai išklausydama. Labai atlaidžiai ji žiūrėdavo į mūsų krečiamas išdaigas. Iš auklėtojos lūpų išgirdus frazę: ,,Na, mano vaikai!“, po tokio kreipinio, tiesiog gėda būdavo elgtis kažkaip nepagarbiai.

Ji niekada neišdavė savo vertybių. Nepasidavė sovietmečio stagnacijai. Atsimenu, kaip ji mane išsikvietė iš pamokos pasikalbėti, nes buvau pastebėta bažnyčioje ir paaiškino man, kad saugočiau save ne draudimu tikėti, bet pasirinkti kitą, mažiau matomą rajono bažnyčią!Be galo esu dėkinga savo mielai Auklėtojai už supratimą, už vertybių pagrindą!”

Tokių laiškų nesunaikina laiko smiltys, pertvarkų vėjai. Tokie poelgiai gyvena žmonių širdyse tol, kol jie gyvi, o juk Auklėtoja galėjo pasielgti ir kitaip...

Ačiū gimnazijos mokytojai Laimai Karkaitei už vėjo gūsį, kurio dėka, mano delnuose atsirado brangus laiškas.